Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Algirdo laiškas
- Gedimino laiškai
- Mindaugo laiškai
- Pasakojimas apie Sovijų
- Pasakojimas apie Vaidevutį
- Trumpasis metraščių sąvadas
- Vytauto laiškai
- Apvaliojo stalo riteriai
- Dantė
- Karmina burana
- Rolando giesmė
- Šv. Augustinas
- Šv. Pranciškus
- Tristanas ir Izolda
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Dantė
Italų poetas, filosofas, teologas ir politikas Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, tikr. Durante) gimė 1265 m. gegužės mėn. Florencijoje, kurios – tuo metu sudariusios atskirą valstybę – politiniame gyvenime jis aktyviai dalyvavo. Jo šalininkams pralaimėjus, 1302 m. buvo ištremtas iš Florencijos ir niekada į ją nebegrįžo. Dantė klajojo po Italiją, kelerius metus gyveno Paryžiuje, paskutinius šešerius savo gyvenimo metus praleido Ravenoje, kur tarnavo miesto valdytojo pasiuntiniu. Vienos misijos metu, grįždamas iš Venecijos į Raveną, susirgo maliariją ir 1321 m. rugsėjo 14 d. kelionėje mirė.
Poeziją Dantė pradėjo kurti ankstyvoje jaunystėje, buvo vienas iš poezijos srovės dolce stil nuovo (gražusis naujas stilius) lyderių. Eilėraščiuose, kuriuos rašė italų kalba, aukštino skaisčią, kilnią meilę. Apie 1295 m. surinko per 10 metų rašytus eiliuotus kūrinius (25 sonetus, 5 kanconas, 1 baladę) ir kartu su jų komentarais sudėjo į knygą Naujas gyvenimas. Poezijoje apdainavo didžiąją savo gyvenimo meilę Beatričei, kaimynų mergaitei, kurią išvydo dar vaikystėje, bet niekada netapo net jos draugu.
Žymiausias Dantės kūrinys – epinė poema Komedija (rašyta 1307–1321, išleista 1472), kuri dėl meninės vertės ir didingumo nuo XVI a. vadinama Dieviškąja komedija (viduramžiais komedija vadintas bet koks laimingai besibaigiantis kūrinys). Poema sudaryta iš 3 tercinomis (trieiliais) parašytų dalių – Pragaro, Skaistyklos ir Rojaus, kiekvienoje jų – po 33 giesmes, o Pragaras turi dar ir prologą. Dieviškoji komedija vaizduoja poeto kelionę per tris pomirtinio gyvenimo sritis, dvasinį žmonijos tobulėjimo kelią nuo aistrų, ydų ir nuodėmių iki Dievo meilės. Tobulos formos, simetriškos struktūros poemoje susijungia žemiausios ir aukščiausios būties sritys. Pragare ir skaistykloje poetą lydi Vergilijus, žemiškosios išminties simbolis. Čia jie sutinka kenčiančias nusidėjėlių, neretai žinomų istorinių ir legendinių asmenybių, vėles. Rojuje, kurio slenksčio pagonis Vergilijus negali peržengti, poetą pasitinka Beatričė – meilės, tyrumo ir dieviškosios išminties simbolis, ir šv. Bernardas – dvasinis religinis Dantės autoritetas.
Dieviškoji komedija – savo epochą pralenkęs fantastinis alegorinis kūrinys, kaip ir Naujojo gyvenimo eilėraščiai, parašytas italų kalba. Šiame kūrinyje gausu gyvenamojo laiko vaizdų, pateikiamos teologijos, istorijos, mokslo, politikos moralumo problemos.
Be jau minėtų kūrinių, Dantė paliko filosofinių, politinių, teologinių, kalbos mokslo traktatų lotynų ir italų kalbomis. Galima paminėti jo veikalą Apie nacionalinę kalbą (apie 1305), kuriame nagrinėjama italų literatūrinės kalbos kilmė ir esmė.
Dantė laikomas didžiuoju epochų sandūros – paskutiniuoju Viduramžių ir pirmuoju Renesanso – poetu, italų kalbos pradininku, palikusiu ryškų pėdsaką italų ir visos Europos literatūroje.
Eglė Bielskytė
